Naktyje.

Smilksnačiais piršais - prie širdies.
Ugnimi nuraižyti pečiai. Lietumi iškvėpuoti.
Nepažabojami žodžiai tyloje – be vilties.
Tavo blakstienos. Nagai. Spėję geismu aprasoti.
.
Tos mažos šaltos pėdutės – Raganaitės.
Nespėjusios mirktelėti akys – lengvais potepiais
Iškedena gyvybingas stygas. Audringus balsus.
Nesustabdoma žavinga šypsena. Baltu žaibu.

Minčių tūris arba kodėl tualete gimsta geriausios idėjos

Rašysiu kaip idėjų žmogus, o ne kaip tiksliųjų mokslų studentas. Nesinaudosiu skaičiais, svetimais straipsniais, o papasakosiu, kaip viskas atrodo būtent MAN.
Persikrausčius į Vilniaus miesto centrą, per metus laiko suvokiau, kad pradedu kraustytis iš proto. Nuo fakulteto namai būdavo netoli, netoli parduotuvės, netoli miestas ir t.t. Nemažą laiko dalį vaikščiojau, autobusais naudodavausi kaip visada, bet kelionė juose trukdavo vos dvi stoteles. Labiau simbolinė kelionė, vien iš tradicijos. Ir vien dėl šito fakto, kad viskas buvo ranka pasiekiama, suvokiau, kad nebėra laiko pamąstyti apie SAVE. Grįžus namo, feisbukindavausi, skaitydavau, mokydavausi, miegodavau. Darydavau viską, kas man užkliūdavo už akių. Kas būdavo naudinga. Ir vis kažkodėl nebūdavo laiko minčiai. O kodėl taip?
Pirmiausia, kiekviena mintis reikalauja LAIKO ir savotiškos ERDVĖS. Tūrio. Net neabejoju, kad ne vieną kartą nedarėte "idėjinių" darbų (kuriuose reikia sumąstyti idėjas), sakydami "Vėliau" arba "Per paskaitas sugalvosiu". Taip tos idėjos ir neprasidėsite. Nes visada už akių užklius vis kokia interjero detalė, kuri jums išsklaidys bet kokias mintis, pradėsite valyti dulkes ar siurbliuoti kilimą. O kadangi fizinis darbas labai tobulai užpildo tiek erdvę tarp delnų, tiek erdvę tarp ausų, mūsų idėjos miršta vos blykstelėjusios.
Bet nėra viskas taip prastai. Vistiek yra būdų atsijungti nuo buities dulkių ir likti tik vienam prieš visą pasaulį. Mūsų vidinė sąmoninė prigimtis mus dar kartais randa. Tualete, troleibuse, traukinyje. Visos tokios "uždaros" erdvės duoda ir mūsų mintims erdvės. Kai detalių aplink mažai, tada galime pasinerti tik į save ir savo minčių labirintus žudyti minotaurų. Tada iš minčių gilumos ištraukiame didžiausius klodus idėjų, apmąstome savo dieną. Ir būtent ten laikas teka kitokiu greičiu, stipriai išgyvenant, pasiruošiant gyvenimo situacijoms. Alchemiškai išgyvename savo gyvenimą galvose. Pirma mintyse apmąstome kokį įvykį, tada iš to įvykio seka tolesni įvykiai, ir mes kaip šachmatų žaidėjai padedame skaičiuoti ėjimus, visas galimas pasekmes. Kiekviena naujai gimusi mintis tampa kaip šablonas atitinkamai situacijai. Kai mintyse galime iškart susikurti daug šablonų, galime rasti išeitį kiekvienoje situacijoje. Nes tas situacijas iš dalies mes jau būname išgyvenę, apmąstę. Neabejoju, kad ne vieną kartą jautėtės labai prastai, kai po atitinkamos kritinės situacijos praėjus pusvalandžiui, mintyse sau kartodavot- "O velnias, galėjau pasakyti kitaip. Pasielgti kitaip". Kartais nesame pasiruošė gyvenimui.
O kodėl nepasiruošę? Nes nemąstome. Darome viską be saiko mechaniškai. Kasdien darome tuos pačius dalykus, kol galiausiai pradedame nebegalvoti, išvis ką sakome ar ką darome.
Dėl informacijos kiekio, kuris mus supa, mes nieko nebepriimame į save, nes žinome, kad po kelių minučių tai nebegalios. Todėl nebekreipiame dėmesio į mus brangius žmones, nes kažkuriame smegenų kampe mums atrodo juos esant tokias pat mechanines mašinas kaip mūsų laptopas ant stalo ar akcijų kainos biržoje. Baisu, kai esame tokie nedėmesingi. O kažkada buvo metas, kai apie savo geriausius draugus žinojome viską. Arba galbūt tiesiog mes patys užaugome, gyvenimas pasidarė sudėtingesnis, problemos patapo nebe tokios vaikiškos.
Taigi, norėčiau visiems pasiūlyti tualete pasikabinti lentelę- "Turi idėjų?". Ir galbūt kokią užrašų knygutę. Na jei ne idėjas generuosit, tai bent jau blogas mintis išmeskit. 

Prisilietimas..

Tyloje. Skaičiuojant žvaigždes, barstančias
Išdykusius burtus. Gracingai.
Kur patrakusios datos Mus pasitinka
Myluojančiais delnais Mus apkabina. Švelniai.
Ypatingai. Permatomos skraistės uždengia
Lieknus nuogus kūnus. Aistringai. Šventai.
Eldoradas Tau- ne už kalnų. Popieriniais laiveliais plukdina.
Kur Tavo lobis. Kur Tavo namai. Lengvai. Žavingai.

Lietus belsis į išaušusius sapnus. Nebijok, nenubudins.
Plunksnos palies Tavo Pirštus. Atsargiai. Valso ritmu...

Skausmo kultas

Ar mes mokame gyventi SVEIKAI? Na neklausiu, ar mokame valgyti salotas, pomidorus, žoles ir gerti HašDuO. Ne ne ne. Aš klausiu, ar mokame gyventi psichiškai sveikai. Ar valdome savo minčių srautą, norus, poreikius, jausmus? Kadangi esame pasmerkti informacijos perkrovai, negaliu kalbėti apie sveiką MĄSTYMĄ. Jausmai yra labai individualus gyvenimo aspektas, aprašomas kardiolės funkcija. Ne. Šiandien paklausiu, ar mokame valdyti savo poreikį skausmui.
Visas Mūsų kūno paviršius išklotas mažyčiais receptoriais, kurie perduoda daug signalų apie jo padėtį, prigludusius rūbus ir paviršius. Bene viena naudingiausių juslių. Prisilietimai, šiluma, švelnumas, malonumas ir...skausmas. Įdrėskimai ir žaizdos. Skausmas malonume ir malonumas skausme.
Nežinia, kieno pasekoje jau nebesuvokiame kas yra malonu. Kai kas kutena odą, kasome iki oda tampa raudona, o kartais - nudrėskiame ją. Elgiamės kaip psicho-chaotiški žmonės, besieliai zombiai. Krapštome panages, užnages, paakius, užausius, rankas, kojas... Karpome nagus, kol galiausiai pradeda sunktis kraujas. Šitie pavyzdžiai sudaro labai mažą dalį visko..
Štai šalia mūsų atsiduria mylimas žmogus, artimas žmogus. Ir kaip nekeista, malonumą jaučiame ne jo ŠVELNIAME prisilietime, bet jo GRUBIAME prisilietime. Kai mus glosto- meldžiame kad liestų STIPRIAU. Kai apkabina švelniai- norime kad apkabintų STIPRIAU. Kai bučiuoja- kandame į lūpas. Kai masažuoja nugarą- spausk STIPRIAU, kur skauda. Pavyzdžiai.
Išvada? Mums patinka, kai skauda. Kai skaudą galvą- jaučiamės naudingi, nes kažką darome. Kai jaučiame maudimą kojose- džiaugiamės, nes bėgiojome. Užaugsim stiprūs. Informacinėje visuomenėje pradėjome į skausmą žiūrėti ne kaip į pasėkmę, bet kaip į atlygį, už gerus darbus. Pripažinkime- šiais laikais niekas mūsų nepaglosto už gerus darbus, dažniausiai užkaria dar daugiau atsakomybės, nes esi NAUDINGAS. Niekas nebežaidžia su gyvenimu ir perdėtu familiarumu. Kai anksčiau sukandę dantis laukdavome kažkokio nušvitimo, atlygio už vargus, šiomis dienomis sulaukiame tik daugiau įtampos. Todėl pradėjome žiūrėti į gyvenimą kaip neatsiejamą nuo įtampos ir skausmo laiko tarpą. Net nebekovojame dėl to.
Ir tada nebemokame gyventi su paprastais dalykais- gaivaus oro aromatu, sprogstančiais medžių pumpurais, paukščių čiulbėjimu. Norime, kad po žiemos iškart pražystų medžiai, iškart būtų žalia. Jei paukščiai čiulba- tegul čiulba garsiau. Gyvename taip, kad pradedame reikalauti iš gamtos, kad ji mums duotų daugiau. Garsiau. Greičiau. Daugiau. Patampame vartotojais. Gendame iš vidaus.
Negaliu nudžiuginti - tai artimiausiu metu nesikeis. Bet galiu siūlyti jausti gyvenimą. Pajausti grakštumą visame kame. Nesame visiški stuobriai bejausmiai, kad negalėtume įsiklausyti į miško ošimą. Gležnos gėlytės aromatą. Į praeivį susivėlusiais plaukais. Mes PAMIRŠTAME būti laimingi. Nes vietoj laimės, geriau pasirinksime maudžiančią galvą ir perštinčias akis. Bandome apsigauti, kad būtent šitaip turi atrodyti visas mūsų gyvenimas. Ir dievaži, PAVYKSTA.
Tai patampa antžmogiška. Pabandyk sustoti. Užsimerkti. Gana ryti tabletes nuo skausmo, geriau jau daryti kažką prieš tai, kas tą skausmą sukelia. Įkvėpk pavasario oro. Reikia pradėti nuo paprastų dalykų, nes būtent jie ir keičia viską. Pasimėgauk Saule. Rytoj jos padangėje gali nebūti.

Daugiadarbinimasis

Nuo ko čia pradėt, nuo ko čia pradėt..
Multi-tasking. Daugelis apie tai girdėjom. Visi žinome, koks "vertingas" šitas sugebėjimas. Kai plauname indus, dar kalbame telefonu, dar žiūrime televizorių, dar mokomės ir sugebame mąstyti apie filosofinius vingius. Veikiame daug ir turiningai. Neabejotinai, norėtume turėti bent dar dvi rankas, papildomą galvą, kad tik spėtumėm viską daryti vienu metu. Ir visgi liekame žmonėmis, neevoliucionuojame į keliakūnius padarus..
Ir vadiname šitą sugebėjimą vertingu. Priimame daug informacijos vienu metu, ją apdorojame ir siunčiame į aplinką tolyn, kur tą informaciją apdoroja dar kas, visa tai tolyn, tolyn, tolyn... Dievaži, lyg vaikščiojantys Excel'iai. Ir atrodo niekad nesustosime, kad tik apžioti kuo daugiau..
Iškyla klausimas "Ar tai suteikia laimės?" Kasryt vis sunkiau atmerkti akis, vakare- jas užmerkti.. Šypsena nenoriai kyla veidu, nepasiekus trečios dešimties - raukšlės veide Bet nesustosime. Kodėl? Nes tai užkoduota kraujyje. Noras pirmauti gimsta kartu su žmogumi. Prisimenu, dar mokykloje filosofijos mokytojas pasakojo labai paprastą istoriją apie dviejų šalių žmones - vakarietį ir rytietį. Vakarietis skundžiasi, kad kasdien vis trūksta laiko, trūksta entuziazmo kažką pakeisti, ką jau kalbėti apie pasimėgavimą GYVENIMU. O rytų krašto žmogus jam atsako: "Jūs vakariečiai visada norite viską daryti vienu metu. Kai jūs ryte keliatės - jūs jau prausiatės. Kai prausiatės- valgote pusryčius. Kai pusryčiaujate- važiuojate į darbą. Važiuodami į darbą, jau važiuojate namo. Važiuodami namo jau einate miegoti, o galiausiai kai bandote užmigti - vėl keliatės. Mes, rytiečiai, jei valgome - tai valgome. Jei miegame - tai miegame. Jei dirbame - tai dirbame. Pamąstyk."
Koks istorijos moralas? Kad nesimėgaujame gyvenimu. Nesustojame pasidžiaugti skaniu kavos gurkšniu. Gaiviu ryto dvelksmu į veidą. Visada esame kitoje orbitoje, informacijos perkrovoje. Patys save kaustome grandinėmis, ir drįstame skųstis, kad mums trūksta GYVYBĖS. Žinoma, galime visą kaltę suversti sistemai, kad ji čia mums suteikia tokias sąlygas gyventi. Bet kad ir kai būtų, kiekvieną gyvenimo pasirinkimą priimame patys. Niekas kitas už Tave neatsako, tik tu pats prieš save.

The Feel

Leisk man papasakoti mažytę istoriją,
Apie kilmingus jausmus ir žmogiškas mintis.
Apie gyvenimo šilumą ir gyvybės euforiją,
Kuri niekad neblėsta, net paskandinus viltis.



Kai palinksta Tau keliai -
Atsikeli ir atsitiesęs eini.
Kai bemiegės išraudusios akys -
Valai rankove ir naujai į pasaulį žiūri.



Nes Tavo pasaulis - tarp pirštų, trapus.
Glotnus ir grakštus, kaip Fenikso punksnos.
Sidabriniais delfinais pažadėtas ir pakylėtas,
Niekad neblės, kol Tas skonis - saldus.



Nes gyvybės auka - aukščiausiai visų.
Užtikrintas noras neapleis tvirčiausių minčių.
Ir galiausiai Istorija prasidės po tylių jausmų
Ir iškeros aukščiau girių medžių laibų.

Dangaus šypsenomis

Naktį praskrodžia blyksniai ir žaibai.
Neribojamos mylios Audros šypsenų.
Baltas bures pakėlę mėnulio laivai,
Tyliai linguoja, nesidrovėdami išbirusių nakties žarijų..

Prieš Mums bučiuojant aušrą,
Iškratykim iš kišenių žaibus.
Svaidykim petardas per Saulėtus langus,
Kol lietus ant žolės švelniai nukris.

Lietingomis dienomis aš saldžiai meldžiuosi,
Už Tave, už Pasaulį, už Bekraščius Laukus.
Kol galiausiai prisiprašau, kad laikas niekada nesibaigtų,
Ir Šventai smengu į beribius Dievų jausmus.