Nuo ko čia pradėt, nuo ko čia pradėt..
Multi-tasking. Daugelis apie tai girdėjom. Visi žinome, koks "vertingas" šitas sugebėjimas. Kai plauname indus, dar kalbame telefonu, dar žiūrime televizorių, dar mokomės ir sugebame mąstyti apie filosofinius vingius. Veikiame daug ir turiningai. Neabejotinai, norėtume turėti bent dar dvi rankas, papildomą galvą, kad tik spėtumėm viską daryti vienu metu. Ir visgi liekame žmonėmis, neevoliucionuojame į keliakūnius padarus..
Ir vadiname šitą sugebėjimą vertingu. Priimame daug informacijos vienu metu, ją apdorojame ir siunčiame į aplinką tolyn, kur tą informaciją apdoroja dar kas, visa tai tolyn, tolyn, tolyn... Dievaži, lyg vaikščiojantys Excel'iai. Ir atrodo niekad nesustosime, kad tik apžioti kuo daugiau..
Iškyla klausimas "Ar tai suteikia laimės?" Kasryt vis sunkiau atmerkti akis, vakare- jas užmerkti.. Šypsena nenoriai kyla veidu, nepasiekus trečios dešimties - raukšlės veide Bet nesustosime. Kodėl? Nes tai užkoduota kraujyje. Noras pirmauti gimsta kartu su žmogumi. Prisimenu, dar mokykloje filosofijos mokytojas pasakojo labai paprastą istoriją apie dviejų šalių žmones - vakarietį ir rytietį. Vakarietis skundžiasi, kad kasdien vis trūksta laiko, trūksta entuziazmo kažką pakeisti, ką jau kalbėti apie pasimėgavimą GYVENIMU. O rytų krašto žmogus jam atsako: "Jūs vakariečiai visada norite viską daryti vienu metu. Kai jūs ryte keliatės - jūs jau prausiatės. Kai prausiatės- valgote pusryčius. Kai pusryčiaujate- važiuojate į darbą. Važiuodami į darbą, jau važiuojate namo. Važiuodami namo jau einate miegoti, o galiausiai kai bandote užmigti - vėl keliatės. Mes, rytiečiai, jei valgome - tai valgome. Jei miegame - tai miegame. Jei dirbame - tai dirbame. Pamąstyk."
Koks istorijos moralas? Kad nesimėgaujame gyvenimu. Nesustojame pasidžiaugti skaniu kavos gurkšniu. Gaiviu ryto dvelksmu į veidą. Visada esame kitoje orbitoje, informacijos perkrovoje. Patys save kaustome grandinėmis, ir drįstame skųstis, kad mums trūksta GYVYBĖS. Žinoma, galime visą kaltę suversti sistemai, kad ji čia mums suteikia tokias sąlygas gyventi. Bet kad ir kai būtų, kiekvieną gyvenimo pasirinkimą priimame patys. Niekas kitas už Tave neatsako, tik tu pats prieš save.
Multi-tasking. Daugelis apie tai girdėjom. Visi žinome, koks "vertingas" šitas sugebėjimas. Kai plauname indus, dar kalbame telefonu, dar žiūrime televizorių, dar mokomės ir sugebame mąstyti apie filosofinius vingius. Veikiame daug ir turiningai. Neabejotinai, norėtume turėti bent dar dvi rankas, papildomą galvą, kad tik spėtumėm viską daryti vienu metu. Ir visgi liekame žmonėmis, neevoliucionuojame į keliakūnius padarus..
Ir vadiname šitą sugebėjimą vertingu. Priimame daug informacijos vienu metu, ją apdorojame ir siunčiame į aplinką tolyn, kur tą informaciją apdoroja dar kas, visa tai tolyn, tolyn, tolyn... Dievaži, lyg vaikščiojantys Excel'iai. Ir atrodo niekad nesustosime, kad tik apžioti kuo daugiau..
Iškyla klausimas "Ar tai suteikia laimės?" Kasryt vis sunkiau atmerkti akis, vakare- jas užmerkti.. Šypsena nenoriai kyla veidu, nepasiekus trečios dešimties - raukšlės veide Bet nesustosime. Kodėl? Nes tai užkoduota kraujyje. Noras pirmauti gimsta kartu su žmogumi. Prisimenu, dar mokykloje filosofijos mokytojas pasakojo labai paprastą istoriją apie dviejų šalių žmones - vakarietį ir rytietį. Vakarietis skundžiasi, kad kasdien vis trūksta laiko, trūksta entuziazmo kažką pakeisti, ką jau kalbėti apie pasimėgavimą GYVENIMU. O rytų krašto žmogus jam atsako: "Jūs vakariečiai visada norite viską daryti vienu metu. Kai jūs ryte keliatės - jūs jau prausiatės. Kai prausiatės- valgote pusryčius. Kai pusryčiaujate- važiuojate į darbą. Važiuodami į darbą, jau važiuojate namo. Važiuodami namo jau einate miegoti, o galiausiai kai bandote užmigti - vėl keliatės. Mes, rytiečiai, jei valgome - tai valgome. Jei miegame - tai miegame. Jei dirbame - tai dirbame. Pamąstyk."
Koks istorijos moralas? Kad nesimėgaujame gyvenimu. Nesustojame pasidžiaugti skaniu kavos gurkšniu. Gaiviu ryto dvelksmu į veidą. Visada esame kitoje orbitoje, informacijos perkrovoje. Patys save kaustome grandinėmis, ir drįstame skųstis, kad mums trūksta GYVYBĖS. Žinoma, galime visą kaltę suversti sistemai, kad ji čia mums suteikia tokias sąlygas gyventi. Bet kad ir kai būtų, kiekvieną gyvenimo pasirinkimą priimame patys. Niekas kitas už Tave neatsako, tik tu pats prieš save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą