Ar mes mokame gyventi SVEIKAI? Na neklausiu, ar mokame valgyti salotas, pomidorus, žoles ir gerti HašDuO. Ne ne ne. Aš klausiu, ar mokame gyventi psichiškai sveikai. Ar valdome savo minčių srautą, norus, poreikius, jausmus? Kadangi esame pasmerkti informacijos perkrovai, negaliu kalbėti apie sveiką MĄSTYMĄ. Jausmai yra labai individualus gyvenimo aspektas, aprašomas kardiolės funkcija. Ne. Šiandien paklausiu, ar mokame valdyti savo poreikį skausmui.
Visas Mūsų kūno paviršius išklotas mažyčiais receptoriais, kurie perduoda daug signalų apie jo padėtį, prigludusius rūbus ir paviršius. Bene viena naudingiausių juslių. Prisilietimai, šiluma, švelnumas, malonumas ir...skausmas. Įdrėskimai ir žaizdos. Skausmas malonume ir malonumas skausme.
Nežinia, kieno pasekoje jau nebesuvokiame kas yra malonu. Kai kas kutena odą, kasome iki oda tampa raudona, o kartais - nudrėskiame ją. Elgiamės kaip psicho-chaotiški žmonės, besieliai zombiai. Krapštome panages, užnages, paakius, užausius, rankas, kojas... Karpome nagus, kol galiausiai pradeda sunktis kraujas. Šitie pavyzdžiai sudaro labai mažą dalį visko..
Štai šalia mūsų atsiduria mylimas žmogus, artimas žmogus. Ir kaip nekeista, malonumą jaučiame ne jo ŠVELNIAME prisilietime, bet jo GRUBIAME prisilietime. Kai mus glosto- meldžiame kad liestų STIPRIAU. Kai apkabina švelniai- norime kad apkabintų STIPRIAU. Kai bučiuoja- kandame į lūpas. Kai masažuoja nugarą- spausk STIPRIAU, kur skauda. Pavyzdžiai.
Išvada? Mums patinka, kai skauda. Kai skaudą galvą- jaučiamės naudingi, nes kažką darome. Kai jaučiame maudimą kojose- džiaugiamės, nes bėgiojome. Užaugsim stiprūs. Informacinėje visuomenėje pradėjome į skausmą žiūrėti ne kaip į pasėkmę, bet kaip į atlygį, už gerus darbus. Pripažinkime- šiais laikais niekas mūsų nepaglosto už gerus darbus, dažniausiai užkaria dar daugiau atsakomybės, nes esi NAUDINGAS. Niekas nebežaidžia su gyvenimu ir perdėtu familiarumu. Kai anksčiau sukandę dantis laukdavome kažkokio nušvitimo, atlygio už vargus, šiomis dienomis sulaukiame tik daugiau įtampos. Todėl pradėjome žiūrėti į gyvenimą kaip neatsiejamą nuo įtampos ir skausmo laiko tarpą. Net nebekovojame dėl to.
Ir tada nebemokame gyventi su paprastais dalykais- gaivaus oro aromatu, sprogstančiais medžių pumpurais, paukščių čiulbėjimu. Norime, kad po žiemos iškart pražystų medžiai, iškart būtų žalia. Jei paukščiai čiulba- tegul čiulba garsiau. Gyvename taip, kad pradedame reikalauti iš gamtos, kad ji mums duotų daugiau. Garsiau. Greičiau. Daugiau. Patampame vartotojais. Gendame iš vidaus.
Negaliu nudžiuginti - tai artimiausiu metu nesikeis. Bet galiu siūlyti jausti gyvenimą. Pajausti grakštumą visame kame. Nesame visiški stuobriai bejausmiai, kad negalėtume įsiklausyti į miško ošimą. Gležnos gėlytės aromatą. Į praeivį susivėlusiais plaukais. Mes PAMIRŠTAME būti laimingi. Nes vietoj laimės, geriau pasirinksime maudžiančią galvą ir perštinčias akis. Bandome apsigauti, kad būtent šitaip turi atrodyti visas mūsų gyvenimas. Ir dievaži, PAVYKSTA.
Tai patampa antžmogiška. Pabandyk sustoti. Užsimerkti. Gana ryti tabletes nuo skausmo, geriau jau daryti kažką prieš tai, kas tą skausmą sukelia. Įkvėpk pavasario oro. Reikia pradėti nuo paprastų dalykų, nes būtent jie ir keičia viską. Pasimėgauk Saule. Rytoj jos padangėje gali nebūti.
Visas Mūsų kūno paviršius išklotas mažyčiais receptoriais, kurie perduoda daug signalų apie jo padėtį, prigludusius rūbus ir paviršius. Bene viena naudingiausių juslių. Prisilietimai, šiluma, švelnumas, malonumas ir...skausmas. Įdrėskimai ir žaizdos. Skausmas malonume ir malonumas skausme.
Nežinia, kieno pasekoje jau nebesuvokiame kas yra malonu. Kai kas kutena odą, kasome iki oda tampa raudona, o kartais - nudrėskiame ją. Elgiamės kaip psicho-chaotiški žmonės, besieliai zombiai. Krapštome panages, užnages, paakius, užausius, rankas, kojas... Karpome nagus, kol galiausiai pradeda sunktis kraujas. Šitie pavyzdžiai sudaro labai mažą dalį visko..
Štai šalia mūsų atsiduria mylimas žmogus, artimas žmogus. Ir kaip nekeista, malonumą jaučiame ne jo ŠVELNIAME prisilietime, bet jo GRUBIAME prisilietime. Kai mus glosto- meldžiame kad liestų STIPRIAU. Kai apkabina švelniai- norime kad apkabintų STIPRIAU. Kai bučiuoja- kandame į lūpas. Kai masažuoja nugarą- spausk STIPRIAU, kur skauda. Pavyzdžiai.
Išvada? Mums patinka, kai skauda. Kai skaudą galvą- jaučiamės naudingi, nes kažką darome. Kai jaučiame maudimą kojose- džiaugiamės, nes bėgiojome. Užaugsim stiprūs. Informacinėje visuomenėje pradėjome į skausmą žiūrėti ne kaip į pasėkmę, bet kaip į atlygį, už gerus darbus. Pripažinkime- šiais laikais niekas mūsų nepaglosto už gerus darbus, dažniausiai užkaria dar daugiau atsakomybės, nes esi NAUDINGAS. Niekas nebežaidžia su gyvenimu ir perdėtu familiarumu. Kai anksčiau sukandę dantis laukdavome kažkokio nušvitimo, atlygio už vargus, šiomis dienomis sulaukiame tik daugiau įtampos. Todėl pradėjome žiūrėti į gyvenimą kaip neatsiejamą nuo įtampos ir skausmo laiko tarpą. Net nebekovojame dėl to.
Ir tada nebemokame gyventi su paprastais dalykais- gaivaus oro aromatu, sprogstančiais medžių pumpurais, paukščių čiulbėjimu. Norime, kad po žiemos iškart pražystų medžiai, iškart būtų žalia. Jei paukščiai čiulba- tegul čiulba garsiau. Gyvename taip, kad pradedame reikalauti iš gamtos, kad ji mums duotų daugiau. Garsiau. Greičiau. Daugiau. Patampame vartotojais. Gendame iš vidaus.
Negaliu nudžiuginti - tai artimiausiu metu nesikeis. Bet galiu siūlyti jausti gyvenimą. Pajausti grakštumą visame kame. Nesame visiški stuobriai bejausmiai, kad negalėtume įsiklausyti į miško ošimą. Gležnos gėlytės aromatą. Į praeivį susivėlusiais plaukais. Mes PAMIRŠTAME būti laimingi. Nes vietoj laimės, geriau pasirinksime maudžiančią galvą ir perštinčias akis. Bandome apsigauti, kad būtent šitaip turi atrodyti visas mūsų gyvenimas. Ir dievaži, PAVYKSTA.
Tai patampa antžmogiška. Pabandyk sustoti. Užsimerkti. Gana ryti tabletes nuo skausmo, geriau jau daryti kažką prieš tai, kas tą skausmą sukelia. Įkvėpk pavasario oro. Reikia pradėti nuo paprastų dalykų, nes būtent jie ir keičia viską. Pasimėgauk Saule. Rytoj jos padangėje gali nebūti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą