Leisk man papasakoti mažytę istoriją,
Apie kilmingus jausmus ir žmogiškas mintis.
Apie gyvenimo šilumą ir gyvybės euforiją,
Kuri niekad neblėsta, net paskandinus viltis.
Kai palinksta Tau keliai -
Atsikeli ir atsitiesęs eini.
Kai bemiegės išraudusios akys -
Valai rankove ir naujai į pasaulį žiūri.
Nes Tavo pasaulis - tarp pirštų, trapus.
Glotnus ir grakštus, kaip Fenikso punksnos.
Sidabriniais delfinais pažadėtas ir pakylėtas,
Niekad neblės, kol Tas skonis - saldus.
Nes gyvybės auka - aukščiausiai visų.
Užtikrintas noras neapleis tvirčiausių minčių.
Ir galiausiai Istorija prasidės po tylių jausmų
Ir iškeros aukščiau girių medžių laibų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą