Dangaus šypsenomis

Naktį praskrodžia blyksniai ir žaibai.
Neribojamos mylios Audros šypsenų.
Baltas bures pakėlę mėnulio laivai,
Tyliai linguoja, nesidrovėdami išbirusių nakties žarijų..

Prieš Mums bučiuojant aušrą,
Iškratykim iš kišenių žaibus.
Svaidykim petardas per Saulėtus langus,
Kol lietus ant žolės švelniai nukris.

Lietingomis dienomis aš saldžiai meldžiuosi,
Už Tave, už Pasaulį, už Bekraščius Laukus.
Kol galiausiai prisiprašau, kad laikas niekada nesibaigtų,
Ir Šventai smengu į beribius Dievų jausmus.