Prabėgomis prasapnuoji praėjusias žiemas.
Kai vasaros gėlės jau mindo ir glosto pėdas.
Mažyčiai lašai nuo lietaus kabarojasi ant vienišų Tavo plaukų,
Kol galiausiai delnais - į šalis, ir pasileidi ieškoti savo sparnų.
Tarp dviejų pasaulių pasiklydo tavo sienų paveikslai.
Kur kadais vaikiškais pirštais tepliojai savo mintis.
Dabar - tik vidurvasario pasauly svajomis vaikštai.
Ir tave dar paguodžia rytiniai praeiviai kvailomis pantomimomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą